Šiandien pirmadienis

11-20-23. Pirmadienio popietę kavinėje, miesto nuošalyje, sedėjau kampe, nutolusi nuo šiurmulio, šalia žalios sienos ir gurkšnojau savo tradicinę latę. Galvojau, kaip nesu patenkinta savo gyvenimu. Atrodo, viskas gerai, bet tuo pačiu metu nieko gero, trūksta egzotiškų prieskonių mano kasdienybei. Sakoma, kad grožis yra paprastume, ir aš tam pritariu, bet ar tame paprastume yra stipresnių emocijų, tokių kaip jaudulys, maištavimas, nerūpestingumas? Ar paprastumas gali būti prasmingas? Ar pats gyvenimas privalo būti prasmingas? 

Staiga kavinė ištuštėjo ir pradėjau jausti tuštumą savyje. Tarsi aš būčiau kavinė ir mano pilnatvės jausmas priklausytų nuo svečių skaičius. Patalpoje likau tik aš ir kolega kitame kavinės kampe, taip pat įnykusi į kompiuterį. Tada pajutau, kad man neberūpi klientų skaičius, tol kol kartu yra bent viena būtybė panaši į mane. Galbūt kartu dirbame prie to paties projekto, galbūt tik aš, bet tas bendrumo, egzistavimo šalia jausmas man patinka. Kad ir kiek būtum svetimšalis ir ateivis, vis tiek atsiras kasnors, kas bent kažkiek panašus į tave, ar bent atrodo, kad yra. 

Galbūt mesti darbą? Tikrai galėčiau gyventi miške. Galbūt išprotėčiau, galbūt atsigaučiau, atrasčiau save, o gal kitus žmones.

-Sveika,-nauja būtybė atsidūria mano akiratyje.

-Labas!-mano šypsena iki ausų.-Kaip gera tave matyti.

-Einu užsisakyti kapučino, ar tau ką nors paimti?-žvilgteli į mano puodelio turinį.-Matau, kad jau spėjai apsirūpinti.

-Galbūt dėl to, kad vėluoji 20 minučių,-pagalvojau sau, bet garsiai nepasakiau. Nelabai yra nuotaikos konfliktams, plius, šiandien pirmadienis, tai tikrai neverta.

Po 5 minučių grįžta, atsisėda prie mano staliuko ir pradeda kažkam intensyviai rašyti žinutes, rimtu veidu, kūnas nukreiptas į visiškai kitą pusę nei sėdžiu aš. Apsidairau aplinkui: kas dirba prie kompiuterio, kas šnekučiuojasi, kas kalba telefonu, kas laukia savo užsakymo, tačiau niekas nesidairo, visi įnykę į savo veiklas. Aš vėl viena. Nors dabar jau sėdžiu kompanijoje, jaučiausi dar labiau vieniša nei prieš tai. Vėl primenu sau, kad šiandien pirmadienis - ne pati palankiausia diena konfliktams.

-Fui, kokia karti kava,-girdžiu iš anapus mano staliuko. 

-Kava dažniausiai ir būna kartaus skonio,-nuskamba mano sarkastiškas komentaras prieš paragaujant tą kapučiną.-Man visai skanu, nepasakyčiau, kad labai neįprastai kartu. 

-Karčios tik tavo pastoviai negatyvios mintys,-vėl pagalvoju, bet nieko nesakau.

-Kas šiandien gero?-paklausiu.

-Nieko… Palauk truputį,-toliau susitelkia į žinučių rašymą.-Nežinau, nieko gero. Kitą savaitę egzaminai, o iki to laiko dar man reikia pabaigti projektinį darbą ir parašyti darbo ataskaitą su visa teorija. 

-Manęs tas pats laukia. Šiuo metu rašom apie techno optimizmą visuomenėje ir kaip ji reaguoja į greitą technologijų tobulėjimą ir augimą.
-Geras. Patinka?

-Šiaip visai įdomu, nes atrodo, kad pakankamai daug žinai apie šių dienų technologijas, bet tada patyrinėji plačiau ir sužinai naujų dalykų. Pavyzdžiui, apie dirbtinio intelekto tobulėjimą ir kaip jis pritaikomas algoritmų kūrimui. 

-Jeigu iš tikrųjų nori studijuoti technologijas, nelabai gerą programą pasirinkai. Šita tema labiau tiktų krypčiai į verslo administravimą ir informacijos sistemas arba duomenų mokslas ir analizavimas. 

-Bet mes šitą temą analizuojam per sociologijos prizmę.

-Galbūt. Einu parūkyti. 

Atsidūstu. Kartais išties lengviau ir paprasčiau, kai esu viena, o galbūt tai tik dėl to, kad šiandien pirmadienis.