Susitikom ir mane išbarė

 -Labas...?-lydimas ilgos pauzės.-Aš tavęs nežmoniškai pasiilgau, kur tu buvai? Neįsivaizduoji, kaip man buvo sunku be tavęs. 

Ji tyli ir dairosi aplinkui, lyg atrodo ko nors ieškotų ir manęs net nematytų.

-Kur tu buvai?-klaupiuosiu jai prie kojų.

Užpūčia vėsus vėjelis ir už debesų pasislepia saulė. Jos akys toliau žiūriu kažkur pro mane. Dairausi, bet aš nieko nematau, tik pievas ir aplinkui nerimstančias kregždes, todėl darosi labai neramu. Nuriju seiles ir dabar spoksau sau į kojas, giliai kvėpuodama, kad nepravirkčiau, nes gerklę jau gniaužia milijonas nerimastingų minčių. 

-Na gi... Ar girdi..?

Nebegaliu pakelti akių nuo savo kojų. Ji pasilenkia ir apkabina mane. Tada pasijuntu taip, kaip metus jaustas, į kaulus įsisverbęs šaltis akimirksniu atitirptų ir į mano skruostai taptų vėl rusvi. Pakėliu galvą, bet jos veidas nei kiek nepersimainęs, toliau žiūri kažkur į tolumą, o aš, kaip vaiduoklis, įsitaisiusi prie jos. Smarkiau įsispaudžiu jai į glėbį ir pravirkusi kuždu:

-Labai tavęs pasiilgau, negaliu be tavęs gyventi, negaliu patikėti, kad tave vėl turiu.

Ji staigiai atsistoja įsitempusi, tada pradeda lyti, o tas lietus man taip svilina odą, kad apsisuku ir nubėgu atgal į verandą. Nusijuokiu ir sakau, kad orai tokie kvaili, iš giedro dangaus liejasi lietus, bet apsisukusi, jos nematau. Maniau, ji eina paskui, bet jos nėra niekur. Nulipu verandos laipteliais ir dairausi į pievas, į kelią. Akys skenuoja kiekvieną medį horizonte, norėdamos apčiuoti tą vieną vienintelę man brangiausią figūrą. Rankų ir kojų raumenys tada atrodo pildosi švino. Atatupsčia sėduosi ant verandos laiptelių ir susiimu už galvos. Negaliu nustoti springti savo ašarom. Girdžiu, kaip nugaroje sucypia durų rankena ir bildėdamos atsidaro durys. Persibraukiu per nosį ir apsisukusi matau ją. Ji su uogų pintine sėdasi prie stalo nei kiek nežiūrėdama į mane.

-Aš galvojau, kad...-staigiai stodamasi sakau.

Ji nusišypso ir trumpam žvilgteli į mano kojas, bet tada šypsena dingsta ir ji suraukia antakius. Tada lėtai sėdasi ir žiūrėdama į tolumą sako:

-Noriu, kad tik būtum laiminga, vaikeli. Tu negali visada vaikytis to, kas tau šiuo metu neskirta. Labai kvaila, nuolat sukti galvą apie visus kitus, bet apleisti save. Kada paskutinį kartą žiūrėjai į save ir iš priekio, ir iš šono? Prašau, neliūdink manęs taip, esi ypatinga, man brangiausia, noriu, kad ir save taip matytum ir prisimintum, kodėl čia esi. Juk žinai, ką būtent gali. Žinai labai tiksliai, tai kodėl atsisakai savęs, kodėl savo tokią kilnią, tokią išradingą sielą palieki ant kelio ir nesivedi kartu į miškus? Primityvumas tave sumedžios be jos. Vaikeli, būk geras...

-Bet tu neišeik, tu man reikalinga ir aš be tavęs negalėsiu...


Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Pirštinių istorija