Susitikom ir mane išbarė

Skardus, veriantis, čaižus ir pikdžiugiško pasigerėjimo pripildytas juokas. Jų daugiskaita. Pro debesį jų praslenka mergaitė. Drebanti, bet iškelta galva. Geriau įsižiūrėjus gali suprasti, kad jos pasitikėjimas savimi dirbtinis. Greita eisena ir žvilgsnis į vieną tašką, kažkur toli. Juoko debesis nusileidžia ant jos ir susminga kaip ką tik pagaląsti peiliai. Sakytum pagal pačius paprasčiausius, visiems žinomus fizikos bei biologijos dėsnius, nuo peilių mergaitė turėtų susmigti ant žemės ir pradėti kraujuoti, bet ji slenka tolyn. Galbūt jautresnė uoslė galėtų užuosti ir vidinį kraujavimą, bet jei jau prakalbome apie plėšrūnus, tai galime būti tikri, kad saldaus kraujo kvapo kvapo atpažinimas ir pasireiškė tuo pikdžiugišku klegesiu. 

Tualeto durys užsidaro įėjus ir ji apsipila karštomis ašaromis ant nušaldyto, balto veido. Mergaitė užsidengia burną delnu, kad garsiai nesukūkčiotų ir toliau plūsta ašaromis. Tai netrunka ilgai, nes nuskamba skambutis. Metas keliauti į pamoką, mergaite. Ji greitai nubėga prie veidrodžio, perbraukia ranka savo kaštoninius plaukus ir nutekėjusį blakstienų tušą, išspaudžia šypseną, bet akys tokios patvinkusios širdgėla, kad vien pasižiūrėjus į jas nupurto šaltis.

...

Pabudau išmušta ledinio prakaito, gaudydama orą lyg nekvėpavusi valandą. Tie sapnai mane persekioja. Dar tik trečia ryto, turiu miegoti toliau, neturiu pasirinkimo. Atsisėdau lovoje gyliai pakvėpuoti ir sulėtinti širdies plakimą. Sapnas atrodė toks tikroviškas, kad rodės nebepabusiu. Šiek tiek prasiblaiviusi iš miego, supratau, kad mano dantys vis dar stipriai sukasti. Atsidusau, pamasažavau žandikaulį ir stipriai save apkabinau. Man gaila mergaitės, mums abiems reikia stipraus apkabinimo. 

...

-Apmaudu, kad ji tokia kvaiša.

-Taigi bando pavaizduoti save kokia.

-Bet užtat sugeba ir apsimesti nukriausta atsiskyrėle.

-Tegul eina su savo draugyte.

-Gyvatė.

-Kekšė. 

-Nesuprantu, kaip išvis dar turi draugų.

-Jos abi vienodos.

-Žiūrėk, žiūrėk. Filmuok dabar!

Orą perskrodžia plastikinis maišelis pilnas monetų ir pataiko mergaitei į smakrą, toji krūpteli nuo netikėto smūgio, ranka persibraukia per veidą, plaukus ir pastūmia maišelį į šalį. Pasigirsta plešrūnų garsai. Jos veidas įkaista, išpila prakaitas. Ji turi keletą pasirinkimų: sedėti bei apsimesti, kad nieko neįvyko, bėgti arba... Mergaitė atmeta plaukus už pečių ir atsiverčia vadovėlį. 

Pasibaigus pamokai, ji susikrauna kuprinę, apsirengia striukę ir išeina į lauką. Pavasario kvapai ir drąsesnis vėjelis paglosto plaukus. Kaip pabaidyta stirna, mergaitė greitu žingsniu tolsta nuo šalto mūro bei palei jį mirguliuojančios vyšninės spalvos figūrų. Palikusi mokyklos teritoriją, ji atsikvėpia ir atrodo pagaliau gali nusiraminti, tačiau praėjus kelioms sekundėms apsipyla ašaromis. Aplinkui ūžia varikliai, lanksto vaikai su kurpinėmis ir mirga skubantys praeiviai. Stirnelė nieko daugiau nenori, kaip kuo greičiau atsidurti namie ir gerai išsiverkti. Suvibravęs telefonas praneša, kad skambina mama. Ką jai pasakysi? Sekėsi gerai. Drebančiomis rankomis atmeta skambutį ir paspartina žingsnį. Nebedaug liko. Greičiau!

...

Pabudau dar labiau pavargus nei prieš tai. Man pakankamai užtektų ir nemigos, o dar svečiuose turiu persekiojančius košmarus. Sakyčiau, ne itin skoningas derinys. Problemos su miegu man ne naujiena - net mama yra pasakojus, kad kai buvau kūdykis sunkiai sekdavosi užmigti ir miegoti. Kas žino, gal tada irgi persekiojo košmarai, nors, kokie jie gali būti pas naujagymį? Kadangi jie visada verkia ir klykia, gal tikrai jie, žmonės, išgyvenantys sunkius laikus. Mane nemiga dažniausiai aplanko, kai patyriu per daug streso arba atvirkščiai - per daug linksmybių, o atrasti tą auksinį viduriuką yra neįmanoma, tada negaliu miegoti, nes diena buvo nuobodi ir turiu vis dar daug jėgų, kurių niekur taip ir neinvestavau. 

Juoda kava, be pieno, nes jei jį nusiperku, visada tenka išpilti surūgusį arba gauti gazuoto pieno gurkšnį ir tada likti be kavos. Tikiuos už tai galiu vadinti save minimaliste - tai žymiai geriau skamba nei surūgus tiesa, kad vieni žmonės negali sukontroliuoti savo gyvenimo, o aš negaliu sukontroliuoti gendančių produktų suvartojimo prieš pasibaigiant jų galiojimo datai. Bandau negalvoti apie sapną, bet jis tarsi mane vis dar nori persekioti ir pabudus. Nulipau laiptais iki savo pašto dėžutės, vien tam, kad galėčiau įkvėpti gryno oro. Joje tik reklaminiai lankstinukai, kuriuos išmetu į šalia stovinčią dėžę nereikalingiems spaudiniams. 

-Laba diena, panele,-balsas iš po žemių, nuo kurio krūpteliu.-Kaip gi Jums atostogos? Oras toks gražus ir šviežias, šiandien važiuosiu į daržus. 

Atsisuku pasižiūrėti - su savo didžiuliu pašto krepšiu ir didele šypsena stovi seneliukas paštininkas, kuris niekada nepraleidžia progos pasiklausinėti, kaip kas gyvena, dėl to iš jo gali gauti pačios nuodugniausios informacijos apie visus visus gyvenančius kaimynystėje. 

-Tokios ir atostogos, negaliu pakęsti karščių.

-Baikit, panele, dabar laikas tik į gamtą ar kur prie vandens su draugais. Jūsų metų aš po miškus, po laukus ir ežerus nardžiau,-sukikena senukas.-Tada buvo laikai be jūsų visų internetų, jei norėdavai draugų, tai pakalbindavai bendraamžius gatvėje, žiū, kitądien visi mašiniuke burzgiat į iškylą. Gamtoje atsigauni, o jei dar su gera kompanija, tai ir pasismagini. Panele, gelbėkitės į gamtą, dabar ne laikas būti mieste.

Senukas greitai sumeta laiškus į pašto dėžutes, atiduoda man pagarbą, pridėdamas ranką prie kaktos, kaip koks kareivis ir po kelių sekundžių pradingsta taip, kad atrodo, jog jį tik įsivaizdavau. Pastaruoju metu dažnai taip. 

Grįžus į vidų prisimenu, kad šiandien turėjau gauti laišką iš "BergamSun" įmonės, kuriai siunčiau prašymą atlikti praktiką. Tai pati įmantriausia fotografijų produkcijos kompanija Londone, į kurią daugelis neturi šansų patekti, bet man nusišypsojo sėkmė renginyje sutikti vieną iš įmonės atstovių ir po trumpo pokalbio ji tiesiog sakė, jog privalau nusiųsti savo prašymą "BergamSun" ir, kad ji bus mane rekomenduojantis asmuo atrinkimo procese kompanijos viduje. Vienas iš keisčiausių dalykų įvykusių pastaruoju metu. 

Vėl patikrinau pašto dėžutę - viduje nieko. Tada patikrinau dėžę nereikalingai spaudai. Tarp reklaminių lankstinukų randu ne ką kito, o geltoną voką su mano vardu ir adresu. Sudreba širdisNegaliu patikėti, kad atliksiu praktiką "BergamSun". Pastarosiomis naktimis vien tik apie tai galvojau ir kūriau scenarijus, kuriuose pristatau save naujiems kolegoms ir fotografuoju žymiausius pasalio atlikėjus. Su laišku grįžtu namo ir įkrentu į sofą. Geltonas vokas kvepia gėlių aromato kvepalais, o pats popierius prabangiai graublėtas. Atsargiai atplėšiu ir ištraukiu perlenktą popieriaus lapą. Ir tada pamatau, ko nesitikėjau. Iš perlenkto popieriaus pradeda kristi mažesni popieriai su piešiniais. Kiek prisimenu, tai tokio laiško nelaukiau. Pats popieriaus lapas smulkiai prirašytas, laiškas prasideda mano vardu ir “turbūt vis tiek tikėjaisi kažkadą šį laišką gauti”. Ką? Pačios iliustracijis baugokos, pavaizduoti paprastu pieštuku nupiešti vilkai, vienintelė spalva jų akyse - jos ryškiai raudonos. Vienoje iš iliustracijų pavaizduotas kambarys, kuris identiškas manajam. Nukrato šiurpas. Mano kambaryje yra buvę vos keli žmonės, nuo tada kai čia atsikrausčiau, tai arba kas nors iš mano draugų sugalvojo iškrėsti didžiausią dešimtmečio juokelį arba vyksta kas nors blogiau. Mano kambarys piešinyje nespalvotas ir kažkodėl atrodo gan nesvetingai ir gan baugiai. Iškart parašau Melisai: 

“Ar tu man atsiuntei laišką?”

“Ne. Kodėl?”

“Ne tavo piešiniai?”

Nusiunčiau voko turinio nuotrauką. Kartu su Melisa lankydavome dailės mokyklą. Jos piešiniai visada būdavo geriausi, man dažniausiai sekdavosi gerai ir greitai eskizuoti.

“Ne. Iš kur gavai? Įdomiai atrodo. Pala, čia tavo kambarys?”

“Aha, man irgi atrodo, kaip mano kambarys. Nežinau, nuo ko visas laiškas, tiesiog radau pašto dėžutėje ir buvo adresuota mano vardu”

“Geras! Bet tikrai ne aš siunčiau. Gal įtari kas galėjo atsiųsti?”