Rytlaukis

 Buvo jau popiet, kai atvykau į močiutės kaimą. Oras buvo stebėtinai nuostabus, todėl jau pradėjau įsivaizduoti, kiek daug galėsiu šiandien nuveikti ir su kiek žmonių susipažinti. Prie paradinio kelio mane pasitiko vyras, švytintis sveikinančia šypsena.  -Sveikutė! Sveika atvykus į Rytlaukį! Aš Liucijus - Rytlaukio pirmininkas. Tavo močiutė negalėjo ateiti, mat per daug užsivertus darbais, tai vat aš ir palydėsiu tamstą iki tavo nakvynės vietelės.  -Sveiki Liucijau, man labai malonu susipažinti! Daug apie jus girdėjau ir labai smagu, kad ir pagaliau aplankiau.  -Tikiuosi, esi pasiruošus trumpam turui, turiu tau daug ką aprodyti, o kadangi svečių taip dažnai čia nesulaukiam, tai rytlaukiečiai netveria džiaugsmu su tavim pasilabinti. 

 -Labas...?-lydimas ilgos pauzės.-Aš tavęs nežmoniškai pasiilgau, kur tu buvai? Neįsivaizduoji, kaip man buvo sunku be tavęs.  Ji tyli ir dairosi aplinkui, lyg atrodo ko nors ieškotų ir manęs net nematytų. -Kur tu buvai?-klaupiuosiu jai prie kojų. Užpūčia vėsus vėjelis ir už debesų pasislepia saulė. Jos akys toliau žiūriu kažkur pro mane. Dairausi, bet aš nieko nematau, tik pievas ir aplinkui nerimstančias kregždes, todėl darosi labai neramu. Nuriju seiles ir dabar spoksau sau į kojas, giliai kvėpuodama, kad nepravirkčiau, nes gerklę jau gniaužia milijonas nerimastingų minčių.  -Na gi... Ar girdi..? Nebegaliu pakelti akių nuo savo kojų. Ji pasilenkia ir apkabina mane. Tada pasijuntu taip, kaip metus jaustas, į kaulus įsisverbęs šaltis akimirksniu atitirptų ir į mano skruostai taptų vėl rusvi. Pakėliu galvą, bet jos veidas nei kiek nepersimainęs, toliau žiūri kažkur į tolumą, o aš, kaip vaiduoklis, įsitaisiusi prie jos. Smarkiau įsispaudžiu jai į glėbį ir pravirkusi kuždu: -Labai tavęs