Šiandien pirmadienis
11-20-23. Pirmadienio popietę kavinėje, miesto nuošalyje, sedėjau kampe, nutolusi nuo šiurmulio, šalia žalios sienos ir gurkšnojau savo tradicinę latę. Galvojau, kaip nesu patenkinta savo gyvenimu. Atrodo, viskas gerai, bet tuo pačiu metu nieko gero, trūksta egzotiškų prieskonių mano kasdienybei. Sakoma, kad grožis yra paprastume, ir aš tam pritariu, bet ar tame paprastume yra stipresnių emocijų, tokių kaip jaudulys, maištavimas, nerūpestingumas? Ar paprastumas gali būti prasmingas? Ar pats gyvenimas privalo būti prasmingas? Staiga kavinė ištuštėjo ir pradėjau jausti tuštumą savyje. Tarsi aš būčiau kavinė ir mano pilnatvės jausmas priklausytų nuo svečių skaičius. Patalpoje likau tik aš ir kolega kitame kavinės kampe, taip pat įnykusi į kompiuterį. Tada pajutau, kad man neberūpi klientų skaičius, tol kol kartu yra bent viena būtybė panaši į mane. Galbūt kartu dirbame prie to paties projekto, galbūt tik aš, bet tas bendrumo, egzistavimo šalia jausmas man patinka. Kad ir kiek būtum sveti